Parašiau aš apie garbųjį fotomenininką Marijoną Sabūtį ištisą knygą. Taigi visai tikėtina, kad jis nėra reali asmenybė, o tik knygos personažas. Ot, kaip jis nustebtų! O žinant Markos karštą būdą, dar imtų ir pradėtų bjauriai (bet lietuviškai) plūstis ir kumščiais mojuotis. (Čia gali rasti mano interviu su Marijonu Sabūčiu.)

KEISTI DALYKAI DEDAS... - 2011 m. parašytas, keleriems metams pamirštas, kad subręstų, 2020 m. vėl atrastas ir ganėtinai pakoreaguotas, idant atspindėtų nūdienos dvasią, romanas. Ir ne vien tik apie Marijoną Sabūtį. Kūrinys išėjo ganėtinai sloksniuotas. Sąmoningai. Kitkas irgi savo vietose. Daugmaž sąmojingas. Su gražiais lietuviškais keiksmažodžiais. Sudarytas iš trijų dalių.

Pirmą dalį vadinčiau romaniškąja (mandriąja). Joje ganėtinai manieringu stiliumi aprašoma keistoka grupelės dailių subrendusių - bet neperbrendusių - moterų veikla. Drąsiai galėtume teigti, kad jų pažiūros feministinės. Gal net radikalios. Jos sukūrusios judėjimą prieš maskulinistinių organizacijų sekėjus. Jų mizandriškos akys nukrypusios į vargšus nieko neįtariančius fotografus. Veiklos priemonės paprastos, bet niekad nepavedančios - suvilioji, po to apsvaigini medicininiais preparatais. O paskui... Niekas nežino, kas bus paskui...

Antra dalis - gyvenimiškoji. Būtent čia pasirodo savigaila apsikrėtęs, nes pavasaris, o moters kažkodėl šalia nėra, fotomenininkas Marijonas Sabūtis. Ir keikiasi, oi, keikiasi. Bet kad bėdos vaikščiotų po vieną... Nelauktai ima ir dingsta Markos brolis. Išvažiavo į Prahą ir lyg šiknon įlindo. Brolio paieškos mūsų herojų nuveda į Čekijos sostinę. Ten jis susitinka su enigmatiškąja Veronika. Veronika galėtų daug ką jam pasiūlyti (fizine ir dvasine prasmėmis), bet nesiūlo. Tik žaidžia kažkokius miglotus žaidimus.

Trečia dalis - pirmų dviejų dalių plakinys. Kažkas panašaus į liucidinį sapną. Nes juk ir gyvenimas - tik sapnas. Markos sąmonė su pasąmone nutaria išsikrauti pagal pilną programą. Ir išsikrauna tokiomis įmantriomis formomis, kad sapnuok ir žvenk. Iš pradžių jis pasikalba su Zenka ir Dange - dviem įsimylėjusiomis pafilosofuoti linkusiomis musėmis. "Negerai pradėti dieną nuo pokalbio su musėmis", susirūpina Marka. Ir gerai daro.

Pagrindinė kūrinio idėja tokia ir yra: šiandien ne žmogaus kūriniai besiremia realybe, o realybė kuriama iš žmogaus kūrinių. Nepasikuklinau ir pasigriebiau Umberto Eko mintį: mums tenka keisti vietomis pramaną su realybę – skaitinėti tikrovę kaip literatūrinį tekstą, skaitinėti literatūrinį tekstą kaip tikrovę. O amžinatilsis Šliogeris pridurtų: tiki vien tik mitais, nes ir visi žmogaus kūriniai, ir tekstai, ir tikrovės pagamintos iš kalbos, taigi grynai dirbtiniai dalykai.

Elektroninę knygą rasi nemokamai čia. Jei patiks, visiems tik į naudą. Kaip visada. O čia gali rasti mano interviu su Marijonu Sabūčiu.

 

O jei jau visai blogai, spausk - buką:)